2015 metų vabzdys - lakštasparnis pjūklius

Lietuvos entomologų draugija visus besidominčius gamta kviečia į „Metų vabzdžio“ akciją. 2015-ųjų metų vabzdžiu draugija pasirinko lakštasparnį pjūklių – nedidelį grakštų žiogą. Lietuvoje lakštasparnis pjūklius pirmą kartą aptiktas prieš septynerius metus pietinėje šalies dalyje. Spėjama, kad ši rūšis sparčiai plinta į šiaurę, o jos populiacijos mūsų krašte gausėja. Akcijos tikslas – sutelkti Lietuvos entomologus bei kitus gamtos mėgėjus ir išsiaiškinti dabartinį lakštasparnio pjūkliaus paplitimą mūsų šalyje.

Būdinga ypatinga sparnų sandara

 Lakštasparnis pjūklius (Phaneroptera falcata), dar lietuviškai vadintas angliško pavadinimo vertiniu – pjautuviniu krūmžiogiu, yra nedidelis grakštus žalias žiogas. Jo kūno ilgis, neskaitant sparnų, siekia 12–18 mm – lakštasparnis pjūklius beveik dukart mažesnis už gamta besidomintiems geriau pažįstamus žaliąjį žiogą ar žiogą giesmininką. Nuo šių tikrųjų žiogų šeimos (Tettigoniidae) atstovų jis skiriasi kiaušdėtės, klausos organų sandara ir kitais bruožais, todėl priskiriamas atskirai pjūklių šeimai (Phaneropteridae). Šeima taip pavadinta dėl šių žiogų patelėms būdingos neilgos plokščios kiaušdėtės dantytu, tarsi pjūklas, kraštu, pritaikytos, dedant kiaušinius, prapjauti augalų lapus ir stiebus ar įsiskverbti į žievės plyšelius. Tikrųjų žiogų patelės turi lygiakraštę kardo pavidalo kiaušdėtę, kurią, dėdamos kiaušinius, įsmeigia į žemę.

Lakštasparniu šis pjūklius pavadintas dėl ypatingos sparnų sandaros – priekiniai sparnai ilgi, tačiau užpakaliniai dar ilgesni ir tik iš dalies pridengti priekinių sparnų, išsikišę už jų viršūnės, todėl suskleisti virš pilvelio sparnai atrodo tarsi sudėti iš skirtingo ilgio lakštų. Turėdamas tokius ilgus sparnus lakštasparnis pjūklius skraido kur kas geriau už bet kurią kitą Lietuvoje gyvenančią žiogų rūšį. Jam taip pat būdingos ilgesnės nei kitų žiogų užpakalinės kojos, šis žiogas puikiai šokinėja. Tiek suaugėlių, tiek ir jauniklių (nimfų) užpakalinės šlaunys yra apytikriai pusantro karto ilgesnės už pilvelį ir, atlenkus jas atgal, siekia toli už jo viršūnės. Kitų Lietuvoje aptinkamų žiogų užpakalinės šlaunys siekia tik vos toliau pilvelio viršūnės. Pagal šį požymį galime atpažinti ir lakštasparnio pjūkliaus jaunas nimfas, kol jų sparnai ir kiaušdėtė dar neišsivystę.

Išgirsti galima tik ramią naktį

Būdingas pjūklių šeimos bruožas – jų priekinėse blauzdose esančių klausos organų – „ausų“ – sandara. Pjūklių garsui jautrios membranos – „ausų būgneliai“ – neuždengtos apsauginių skiaučių, būdingų tikrųjų (Tettigoniidae) bei smailiagalvių (Conocephalidae) žiogų „ausims“ ir atrodo kaip du pailgi blizgantys plėviški langeliai blauzdos pamato šonuose.

Be pjūklių, panašias atvirų pailgų membranų pavidalo „ausis“ turi ir retai Lietuvoje aptinkamos siūlaūsių (Meconematidae) šeimos atstovas – girinis siūlaūsis (Meconema thalassinum), tačiau šis žiogas skiriasi nuo lakštasparnio pjūkliaus įprasta, nelakštuota sparnų sandara (kai žiogas yra ramybės būklės, jo priekiniai sparnai visiškai paslepia užpakalinius) ir ilga, lygiakrašte, kardo pavidalo patelės kiaušdėte. Tikrųjų žiogų ir smailiagalvių „ausys“ iš išorės matomos kaip du į priekį nukreipti plyšeliai priekinių blauzdų pamate; tie plyšeliai veda į po apsauginėmis skiautėmis esančias ertmes, kuriose saugiai slypi garsui jautrios membranos.

Lakštasparnis pjūklius, kaip ir kiti žiogai, turi „smuiką“ – garso aparatą priekinių sparnų pamate. Jo balsas – tai sekos iš trumpų silpnų cirptelėjimų, kurių didžioji energijos dalis yra 17–28 kHz dažnių diapazone, taigi ties žmogui girdimo garso riba ir ultragarso srityje. Pjūkliaus garsas girdimas tik nedideliu atstumu, paprastai ramią naktį, jis lengviau išgirstamas naudojant ultragarso detektorių. Įdomiausia, kad lakštasparnis pjūklius yra vienintelis Lietuvoje ir vienas iš vos kelių pasaulyje žinomų žiogų, kurių „gieda“ ne tik patinai, bet ir patelės. Šios nors ir neturi tokio specializuoto garso aparato kaip patinai, bet geba jas kviečiantiems patinams tyliai atsakyti naudodamosi sparnais.

Lietuvoje – ne vienintelė pjūklių šeimos rūšis

Lakštasparnis pjūklius – ne vienintelė pjūklių šeimos rūšis mūsų šalyje. Pušynuose su beržais neretai aptinkamas šilinis pjūklius (Barbitistes constrictus) – kresnesnis už lakštasparnį žiogas su trumpučiais, rudimentiniais sparnais. Jo patelės kiaušdėtė taip pat plokščia, tačiau ilgesnė, su platesne, nenusmailėjusia, stambesniais dantimis nusagstyta viršūne. Šilinis pjūklius neturi sparnų, todėl suaugusio šilinio pjūkliaus nesupainiosi su lakštasparniu. Jaunas nimfas atskirti sunkiau, tačiau šilinį pjūklių išduoda suaugėlių ir nimfų pilvelio viršutinės pusės šonuose esančios dvi daugiau ar mažiau ryškios šviesios išilginės juostelės, kurios lakštasparniam pjūkliui nebūdingos.

Aktyvus dieną ir vakare

Lakštasparnis pjūklius Lietuvoje yra šilumamėgė vabzdžių rūšis, aptinkama sausose pievose, ruderalinės augalijos sąžalynuose, taip pat miško kirtavietėse. Literatūroje nurodoma, kad šis žiogas ypač mėgsta buveines su aukštų žolių guotais ir krūmais. Kadangi puikiai skraido, greitai palieka netinkamas buveines ir užima naujas. Aktyvus dieną ir vakare, tamsoje neretai atskrenda prie dirbtinių šviesos šaltinių, pavyzdžiui, naktį gali įskristi pro atvirą langą į apšviestą kambarį.

Patelė kiaušinius deda į krūmų lapus, kiaušdėte prapjaudama jų epidermį. Kiaušiniai lapuose peržiemoja, pavasarį iš jų ritasi nimfos, kurios Vidurio Europoje pasiekia sparnuoto suaugėlio stadiją jau birželio mėnesio pabaigoje. Minta lakštasparnis pjūklius augalų žiedais, pumpurais ir jaunais lapais, taip pat smulkiais vabzdžiais. Kaip ir kitų Lietuvoje aptinkamų žiogų rūšių, per metus išsivysto viena karta.

Plinta dėl klimato kaitos?

Lakštasparnis pjūklius aptinkamas nuo Portugalijos ir Didžiosios Britanijos vakaruose, per Centrinę Aziją iki Kinijos, Korėjos ir Japonijos rytuose (transpalearktinis paplitimas). Europoje gyvena nuo Ispanijos, Italijos ir Graikijos pietuose iki pietinės Švedijos ir Latvijos šiaurėje. Dar neseniai šiaurine šio žiogo paplitimo riba buvo laikoma Vidurio ir Pietryčių Lenkija, o arčiau Lietuvos esančioje šiaurinėje kaimyninės šalies dalyje – Pamario ir Varmijos-Mozūrų vaivadijose – ši rūšis nebuvo žinoma.

Lietuvoje lakštasparnį pjūklių pirmą kartą aptiko P. Ivinskis ir J. Rimšaitė Lazdijų rajone 2008 m. 2012 m. ši rūšis rasta Vilniuje, tais pačiais metais pastebėta ir gerokai šiauriau – pietrytinėje Latvijos dalyje, netoli Daugpilio. 2014 m. lakštasparnis pjūklius jau pastebėtas daugelyje vietovių pietinėje ir pietrytinėje Lietuvoje. Preliminarūs stebėjimų duomenys leidžia spėti, kad šis žiogas sparčiai plinta į šiaurę, o jo populiacijų gausumas Lietuvoje didėja. Šis plitimas gali būti susijęs su klimato kaita. Kita galima priežastis – rūšies populiacijose įvykę genetiniai pokyčiai, leidžiantys prisitaikyti prie naujų sąlygų už buvusio paplitimo ribų ir greitai išplisti naujose buveinėse, aplenkiant savo gamtinius priešus ir išvengiant jų reguliuojančio populiacijų gausumą poveikio.

Siekiama ištirti kuo daugiau vietovių

Ar iš tiesų lakštasparnis pjūklius plinta Lietuvoje? Ar šis plitimas negrįžtamas, ar tai tik trumpalaikis reiškinys dėl kelių palankių šiai rūšiai vasarų? Kad atsakytume į šiuos klausimus, būtina bendromis gamtos mėgėjų jėgomis surinkti kuo tikslesnius duomenis apie lakštasparnio pjūkliaus paplitimą dabar. Lyginant su šiais duomenimis naujus šios rūšies stebėjimus, ateityje bus galima išsiaiškinti, ar jos paplitimas ir gausumas tikrai didėja.

Lietuvos entomologų draugija tikisi, kad „2015 metų vabzdžio“ akcija padės nustatyti dabartinį lakštasparnio pjūkliaus paplitimą mūsų šalyje, ir kviečia visus šalies entomologus padėti išsiaiškinti, kuriose šalies vietovėse šis žiogas gyvena ir kuriose negyvena (siekiama apimti kuo daugiau vietovių). Tiek lakštasparnio pjūkliaus aptikimo naujose vietovėse, tiek ir jo nebuvimo duomenys (kai žiogo tikslingai ieškoma tinkamose buveinėse ir išsiaiškinama, kad jo ten dar nėra) – vienodai svarbūs, siekiant nustatyti rūšies plitimo pokyčius, jos populiacijų gausėjimą arba nykimą.

Kaip ir visuomet, duomenis apie metų vabzdį atsiuntę stebėtojai bus įvardyti metų pabaigoje planuojamoje parengti mokslinėje publikacijoje, kurios elektroninė versija bus skelbiama Lietuvos entomologų draugijos svetainėje.

Akcijos rezultatai:

Akcijos metu surinkti duomenys paskelbti anglų kalba 2015 metų draugijos leidinyje, straipsnyje "Recent expansion of Phaneroptera falcata in Lithuania (Orthoptera: Phaneropteridae)".
Free Joomla! templates by Engine Templates