2016-ųjų metų bestuburiu Lietuvos entomologų draugija pasirinko luzitaninį arioną – didelį, gražų ir labai ėdrų invazinį šliužą (žiūrėkite 1 pav.), kuris Lietuvoje pirmą kartą aptiktas 2008 metais Kaune. Ši rūšis sparčiai plinta – jau randama Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje ir kitur.
Akcijos tikslas – sutelkti Lietuvos entomologų bei kitų gamtos mėgėjų gretas ir su visų pagalba išsiaiškinti, kur dar šis šliužas išplito ir apibendrinus duomenis, informaciją perduoti LR Aplinkos ministerijai, kad parengtų planą ir inicijuotų "kovą" su šia invazine rūšimi.
Būdinga išvaizda
Suaugęs luzitaninis arionas (Arion lusitanicus, sinonimas A. vulgaris) yra didelis (7 –15 cm ilgio) oranžinės arba rusvos spalvos šliužas (1-2, 5 pav.), priskiriamas Arionidae šeimai. Luzitaninio ariono vystymosi ciklas trunka vienerius metus. Šliužai poruojasi vasaros pabaigoje (tuomet jie būna labai gerai pastebimi) ir netrukus rudenį sudeda baltus, 4 mm skersmens rutuliškus kiaušinius krūvelėmis ant žemės po lapais. Kiaušiniai ir spėję išsiristi jaunikliai peržiemoja. Dauguma suaugėlių po kiaušinių dėjimo nugaišta. Pavasarį jaunikliai išlenda iš žiemojimo slėptuvių, intensyviai maitinasi ir auga.
Luzitaninių arionų atpažinimą apsunkina tai, kad jaunikliai atrodo kitaip nei suaugę šliužai. Suaugęs luzitaninis šliužas yra žymiai (2-4 kartus) didesnis už daugumą dažnai aptinkamų kitų Arionidae šeimos Lietuvos šliužų: kislųjį (Arion fuscus) (3 pav., dešinėje), juosvataškį (Arion circumscriptus), tamsiadryžį (Arion fasciatus) ar miškinį (Arion silvaticus) arionus.
Lietuvoje gyvena ir kitos dvi didžiųjų arionų rūšys – didysis (Arion ater) ir rudasis (Arion rufus) arionai, kurių didysis dėl retumo yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Šios trys suaugusių šliužų rūšys gali būti supainiojamos ne-specialistų, nes norint jas atskirti reikia tyrinėti jų lytinę sistemą. Suaugęs luzitaninis arionas vizualiai panašiausias į rudąjį arioną Arion rufus, o jauni luzitaniniai šliužai gali būti maišomi su suaugusiais kisliaisiais šliužais (3 pav.). Abu didieji šliužai yra to paties dydžio ir gali būti vienodos spalvos, o luzitaninių arionų jaunikliai turi ryškesnes, tamsesnes juostas kūno šonuose ir lyros formos piešinį ant mantijos (3 pav., kairėje). Todėl luzitaninių arionų jauniklius lengva sumaišyti su kitų rūšių Arion genties šliužais, ypač su kisliuoju arionu (3 pav.). Juos galima atskirti pagal čiuopiklių spalvą, kuri luzitaninių arionų būna visiškai juoda, o kitų šliužų šviesesnė. Luzitaninių arionų jaunikliai su jiems būdingais dryžiais paprastai aptinkami tik pavasarį – balandį ir gegužę, o suaugę vienspalviai šliužai – nuo pavasario iki spalio.
Nuo kitos Lietuvoje aptinkamos didelių (jie gali būti didesni už luzitaninį arioną!) šliužų šeimos – Limacidae atstovų (4 pav.) – jis skiriasi arčiau galvos ir akių čiuopiklių esančia kvėpavimo anga ir nugariniu kūno paviršiumi be keteros (kylio), kiek smailesniu mantijos kraštu ties kūno viduriu, aiškiais juodais akių ir burniniais čiuopikliais.
Ieškokite prie namų palijus ar sutemus
Luzitaninis arionas dažniausiai aptinkamas soduose ir parkuose. Didžiausiais kiekiais randamas netvarkingose sodybose su gausia, retai šienaujama žoline augalija ar užpavėsintuose sodų, daržų pakraščiuose. Kiaušiniai ir jaunikliai dažniausiai žiemoja komposto krūvose. Soduose šie šliužai ypatingai mėgsta graužti daržoves su minkštais lapais ir sultingais vaisiais. Parkuose randami prie vandens telkinių: šaltinių, upelių, upių, kanalų ar tvenkinių, su vešlia žoline augalija, įvairiose slėptuvėse nuo tiesioginių saulės spindulių ir šalčio. Tinkamose vietose šie šliužai sparčiai dauginasi ir plinta. Viename kvadratiniame metre Lietuvoje jau rasta iki 23 individų. Dėl dydžio ir didelio individų tankio šiuos šliužus radvietėse nesunku aptikti.
Šliužai neturi nuo išdžiūvimo apsaugančios kriauklės, o kūno danga labai pralaidi drėgmei, ilgas būvimas sausoje šiltoje vietoje būtų pražūtingas. Todėl didžiausia tikimybė pamatyti šliužus yra tamsiuoju paros metu, anksti ryte ar vėlai vakare arba apniukusią dieną ir po lietaus.
Plinta augalininkystės dėka
Šis šliužas vadinamas luzitaniniu arionu, nes yra kilęs iš Luzitanijos, Ispanijos regiono. Nuo praėjusio amžiaus vidurio pastebėtas aktyvus šios rūšies plitimas Europoje rytų kryptimi. Dabar ši rūšis paplitusi beveik visose Europos vastybėse. Lietuva yra viena paskutinių valstybių kur atsirado šis šliužas.
Luzitaninis arionas laikomas invazine rūšimi, nes plinta dėl žmonių veiklos, kenkia žemės ūkiui, sukeldamas ekonominę žalą ūkininkams ir kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei. Manoma, kad luzitaninis arionas plinta gabenant augalus ir dirvožemį, į kurį patenka šliužai ir jų kiaušiniai. Atsiradęs naujoje vietoje šis šliužas greitai adaptuojasi prie naujų klimato sąlygų. Eksperimentais nustatyta, kad luzitaninis arionas yra atsparesnis žemoms temperatūroms ir sausrai nei kiti šliužai, greičiau dauginasi dėl trumpo brendimo laiko (iki 5 mėn.), pasižymi dideliu masės augimo greičiu ir dideliu vislumu (vienas individas padeda iki 400 kiaušinių). Įsitvirtinti naujoje vietovėje padeda didelis mitybinis plastiškumas. Maitinasi labai įvairiu maistu: žoliniais augalais (ypač garšvomis ir kiaulpienėmis), išmatomis, grybais, negyvais šliužais. Luzitaniniai arionai mažiau patrauklūs daugeliui plėšrūnų (galimai dėl gausių gleivių). Plėšrūnai dažniau renkasi mažesnius šliužus ir sraiges.
Ką daryti pastebėjus šliužus
Pirmiausia luzitaninis arionas buvo aptiktas Kaune, Kleboniškyje 2008 m. 2012 m. rastas Vilniuje, 2013 Trakuose, o 2015 Panevėžyje ir Marijampolėje. Dar nepatvirtintos radvietės Vilniuje, Šakių rajone, Kazlų rūdoje ir Prienuose. Tikėtina, kad luzitaninis arionas Lietuvoje paplitęs žymiai plačiau. Tiriant šią rūšį kyla daug klausimų: Kuriose vietovėse aptinkamas luzitaninis arionas? Kokios buveinės būdingos šiai rūšiai? Koks luzitaninio ariono plitimo greitis? Kokie populiacijų gausumo pokyčiai? Kokios šios rūšies plitimo perspektyvos?
Lietuvos entomologų draugija tikisi, kad 2016-ųjų „Metų bestuburio“ akcija padės nustatyti dabartinį luzitaninio ariono paplitimą mūsų šalyje, ir kviečia visus šalies gamtos bičiulius padėti išsiaiškinti, kuriose šalies vietovėse šis šliužas gyvena ir kuriose negyvena. Tiek luzitaninio ariono aptikimo naujose vietovėse, tiek ir jo nebuvimo duomenys (kai šliužo tikslingai ieškoma tinkamose buveinėse ir išsiaiškinama, kad jo ten dar nėra) – labai svarbūs, siekiant nustatyti rūšies plitimo pokyčius, jos populiacijų gausėjimą arba nykimą.
Duomenis apie metų bestuburį atsiuntę stebėtojai bus įvardyti metų pabaigoje planuojamoje parengti mokslinėje publikacijoje, kurios elektroninė versija bus skelbiama Lietuvos entomologų draugijos svetainėje.
Visų, stebėjusių luzitaninį arioną, prašome užpildyti anketą ir atsiųsti ją akcijos koordinatoriams anketoje nurodytu el.pašto adresu.
Akcijos rezultatai:
Akcijos rezultatus M.Adomaitis ir G.Skujienė pateikė Draugijos narių suvažiavime, trumpu pranešimu: